Nuo rudens Vilniaus „Rytas“ raudona spalva nudažyti „Jeep“ areną bandys ne tik su savo fanų pagalba. Sostinės klubas pirmą kartą savo istorijoje ateinančiame sezone komandos žaidybinių aprangų spalvą keičia į raudoną.
Naujas aprangas pirmieji užsivilko „Ryto“ kapitonas Arnas Butkevičius ir nuo mažens Vilniuje augęs Margiris Normantas, kurie jas pristatė prie „B tribūnos“ sukurto „Mūsų klubas – Rytas Vilnius“ graffičio. O visa komanda su naujomis aprangomis pasirodys draugiškame turnyre Lenkijoje.
„Jau tapo tradicija, kad sezono aprangas klubas kažkam dedikuoja. Keletą metų iš eilės dedikavome jas savo miestui Vilniui, o šiemet dedikuojame savo fanams. Tai yra „Ryto“ duoklė vilniečiams, kurie šios spalvos aprangų idėją klubui ne kartą siūlė ir anksčiau. Iš kelių sukurtų variantų galutinį marškinėlių dizainą išrinkti padėjo ištikimiausi „Ryto“ sirgaliai – praėjusio sezono abonementų turėtojai“, – teigia „Ryto“ vizualinės komunikacijos vadybininkas Tomas Kukta.
„Ryto“ fanai gali jau užsisakyti naujuosius žaidybinius marškinėlius klubo elektroninėje parduotuvėje – čia prasidėjo išankstinė prekyba, kurios metu sirgaliai, įsigiję marškinėlius, juos gaus su savo mėgstamo žaidėjo parašu.
Sostinės klubas primena, kad naujuosius namų rungtynių marškinėlius gaus visi Raudonos ir Raudonos plius JBR narysčių turėtojai, todėl paskubėkite įsigyti ir jas, nes narysčių kiekis labai ribotas.
Išvykos rungtynėse, kaip ir kasmet, „Ryto“ krepšininkai žais baltomis aprangomis.
Naująsias aprangas gyvai galėsite išvysti pirmosiose LKL namų rungtynėse „Jeep“ arenoje, kurios vyks rugsėjo 25 dieną. „Ryto“ laukia akistata su Šiaulių ekipa. JBR klubo nariai rungtynes galės stebėti su narystės bilietu, o sezono narystes platina „Tiketa“.
Įpusėjus uždarai Vilniaus „Ryto“ JBR klubo narysčių prekybai vilniečiai ir toliau aktyviai kviečiami tapti šio klubo nariais. Mintimis apie gimusią sostinės klubo spalvų idėją, pagrindinius narysčių skirtumus bei šio projekto siekį sukurti artimesnį ryšį su sirgaliais pasidalino „Ryto“ direktorius Justas Jankauskas.
Sostinės klubas uždarą prekybą narystėmis pradėjo trečiadienį, o ji truks iki rugpjūčio 15 dienos. Pirmiausia galimybę tapti JBR klubo nariais turi praėjusio sezono abonementų turėtojai. Šis skaičius yra limituotas – narystes galės įsigyti 1000 pirmųjų ir ištikimiausių „Ryto“ fanų.
– Pradedant nuo pradžių. Kaip gimė idėja pradėti JBR fanų klubą ir kuo tai skirsis nuo abonemento?
– JBR klubas yra ne vien tik metinis bilietas į krepšinio rungtynes – tai yra daug kitų pridėtinių verčių. Tuo ir skiriasi nuo abonemento, nes pagrindinė idėja yra ta, kad fanas, įsigijęs narystę, gauna papildomo turinio, staigmenų ar susitikimų ir dar, manau, nustebinsime kitomis idėjomis, kurių nenorime atskleisti.
Pats JBR klubas gimė mąstymo procese galvojant kaip apipavidalinti visą paketą, kurį suteikiame. Juoda balta ir raudona yra tos spalvos, kurios labai tinkamos apipavidalinti mūsų fanus. Už šias spalvas jie atiduoda savo laiką, energiją ir emocijas sezono metu.
– Paminėjote daug papildomų dalykų ir tai tikriausiai reikalaus papildomų žmogiškųjų išteklių?
– Taip, tai reikalauja žmogiškųjų išteklių. Džiaugiuosi, kad ateinančiam sezonui prisijungė ir nauja komercijos komanda. Viena iš JBR narysčių atsiradimo priežasčių yra mūsų nauji žmonės, nauja energija ir idėjos. Tai lėmė tą, kad šiuo metu galime pristatyti JBR klubą.
– Kam yra skirti uždaros ir atviros prekybos etapai bei kokie jų terminai?
– Uždara prekyba jau šiuo metu startavusi, ji yra skirta mūsų abonementų turėtojams, kurie juos įsigijo praėjusį sezoną. Atvira prekyba startuos su komandos treniruočių stovykla ateinantį pirmadienį, tad visi turės galimybę įsigyti narystę JBR klube.
– Kokie yra pagrindiniai JBR narysčių lygių skirtumai?
– Mintis ir buvo išskirti idėjas, skirtumus tarp lygių ir kaip juos pavadinti. Viena iš JBR gimimo priežasčių yra juoda balta ir raudona, jie nėra niekuo išskirtiniai pagal spalvas, bet išsiskiria pagal eiliškumą.
Pagrindinis skirtumas yra turinio ir papildomų verčių skirtumas. Žinoma, raudona spalva gauna nuolatinę vietą „Jeep“ arenoje ir turėsime naujovę – asmeninį vadybininką. Jis, esant konkrečiai situacijai ar klausimui, asmeniškai galės atsakyti nariui. Tokiu būdu bandysime sukurti asmeninį ryšį tarp klubo ir fanų.
Mūsų tikslas su visais sirgaliais sukurti užmegzti ryšį ir turėti turinį, kurį jie gaus ir kuriuo mėgausis ne tik rungtynių metu, bet ir prieš ar po jų.
– Žiūrint ne tik į turinį, bet ir planuojamus renginius JBR nariams. Kaip stipriai į tai orientavotės ir kiek tai bus papildoma vertė aukštesnio lygio narysčių turėtojams?
– Aš tikiu, kad kiekvieno fano ir JBR klubo nario noras yra būti arčiau komandos, jausti ją ar dalyvauti jos renginiuose. Tikiu, kad įvardinti renginiai padės sukurti tą asmeninį ryšį tarp fanų, krepšininkų ir administracijos ir bus galima atvirai kalbėtis.
– Ką planuojate tokiu atveju, jeigu Vyriausybė priims sprendimą ir fanai nebegalės lankytis arenoje?
– Tokiu atveju aistruoliai turės galimybę mėgautis vidiniu turiniu ir pernai turėjome tam tikras kryptis. Šiemet lygiai taip pat planuojame ir jų bus daugiau. Jeigu arenos bus uždarytos, tas turinys orientuotas į bendravimą su sirgaliu už kompiuterio ar televizijos ekranų. Visi žmogiškieji ištekliai bus metami į tą kryptį.
– Taip pat svarbu paminėti, jog už narystes nebus galima gauti kompensacijos ar grąžinti pinigus, ar tiesa?
– Taip, nebus galimybės gauti kompensacijos. Tai nėra metinis bilietas, o narystė, kurioje susideda daug pridėtinių verčių ir jos bus suteikiamos nepriklausomai nuo pandeminės situacijos. Žinoma, labai svarbu akcentuoti ir tai, kad norint gauti galimybę lankytis rungtynėse, kiekvienas mūsų fanas turėti galimybių pasą. Išsiimti bilietus bus galima, bet neturint galimybių paso – patekti negalėsite. Tikimės, jog visi kartu įveiksime varžovus ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir šią situaciją, kuri tvyro pasaulyje.
JBR klubo narystes platina „Tiketa“. Vieša prekyba narystėmis startuos rugpjūčio 16 dieną.
Kelionė į kaimyninę šalį ir pirmosios draugiškos rungtynės. Būtent taip Lenkijoje kitą savaitę prasidės Vilniaus „Ryto“ draugiškų rungtynių maratonas.
Vloclaveko mieste vilniečiai sužais dvi draugiškas rungtynes. Rugpjūčio 27 d. „Rytas“ susitiks su Gdynės „Asseco Arka“, o dieną po to „Anwil krepšinio taurėje“ sostinės ekipos lauks mačas su Vloclaveko „Anwil“.
„Norime padėkoti mūsų ilgamečiams draugams „Orlen Lietuva“, kurie parodė iniciatyvą ir daug prisidėjo prie „Ryto“ sezono pasirengimo rungtynių Lenkijoje. Draugiškos rungtynės mūsų kaimyninėje šalyje bus tinkama galimybė komandai išbandyti savo jėgas. Tikiu, kad kelionė prisidės prie geresnės vidinės atmosferos ir pasiruošimo intensyviai sezono pradžiai“, – sako „Ryto“ valdybos pirmininkas Darius Gudelis.
Draugiško susitikimo prieš „Ryto“ komandą su nekantrumu laukia ir „Anwil“ klubo prezidentas.
„Esu tikras, kad tokios puikios komandos atvykimas į Vloclaveką bus didelis įvykis mūsų gerbėjams. Neseniai patys svečiavomės pas kitas Čempionų lygos komandas, taip pat Tel Avivo ir Belgrado ekipas. Norėčiau padėkoti mūsų rėmėjui „ANWIL S.A.“ už paramą tokiam neeiliniam renginiui. Sunku būtų pakviesti mūsų svečius tik į vienas rungtynes, todėl „Rytas“ taip pat susikaus ir su „Asseco Arka“ likus dienai iki mūsų renginio“, – teigia „Anwil“ klubo prezidentas Arkadiušas Levandovskis.
Vilniaus „Ryto“ sporto direktoriui Donatui Zavackui pastarieji mėnesiai buvo itin karšti ir intensyvūs. Kai daugelis džiaugėsi vasaros teikiamomis pramogomis, 41-erių D. Zavackas kartu su už komplektaciją atsakinga komanda klubo biure kantriai kūrė būsimo sezono paveikslą.
Išlaikytas kertinis komandos branduolys ir 4 naujokai, suteiksiantys dar daugiau veržlumo ir jėgos. Taip trumpai būtų galima apibūdinti, ką iki šios dienos vasaros rinkoje pavyko nuveikti 2008–2009 m. su „Rytu“ visus įmanomus titulus laimėjusiam D. Zavackui.
Klubui pavyko išlaikyti kapitoną Arną Butkevičių, Ivaną Buvą, komandoje lieka Mindaugas Girdžiūnas, Gytis Radzevičius, Lukas Uleckas. Šią vasarą sostinės klubas jau pasistiprino į Vilnių grįžtančiu „Ryto“ jaunimo programos auklėtiniu Margiriu Normantu, puikų sezoną sužaidusiu Vaidu Kariniausku ir moderniais priekinės linijos atletais Jarviu Williamsu bei Tanneriu Leissneriu.
Tiesa, čia pat „Ryto“ sporto direktorius priduria, kad komandos komplektacija dar nebaigta, o projektuojant sezoną, didelis dėmesys skiriamas ne tik žaidėjų sugebėjimams aikštėje, bet ir charakterio savybėms.
Su „rytasvilnius.lt“ svetaine bendravęs D. Zavackas pasidalino savo mintimis apie vasaros darbus ir artėjantį sezoną.
– Donatai, vasaros darbai eina į pabaigą. Kas kol kas džiugina labiausiai?
– Galime pasidžiaugti, kad praktiškai jau turime pilną sudėtį. Biudžetas žaidėjams išliko toks pats kaip ir praėjusiais metais, ir nepaisant pandemijos sunkumų su Valdybos pagalba nuosekliai jo laikomės ir šiemet.
Nenorėčiau kažko labai išskirti, bet tikrai džiaugiamės Margirio Normanto sugrįžimu, Vaido Kariniausko prisijungimu, Ivano Buvos kontrakto pratęsimu ir kitais krepšininkais, kurie yra klube. Turime gerą grupę žaidėjų, kurie turi nueiti ilgą kelią, kad susiklijuotų ir taptų komanda, kuri galėtų demonstruoti gerą ir stabilų žaidimą viso sezono metu. Kaip ir kiekvienas klubas norime, jog tų bangavimų būtų kuo mažiau ir su laiku rezultatai kiltų tik aukštyn.
– Ką komandai duoda naujokų prisijungimas ir kaip jie gali keisti komandos braižą?
– Patį žaidimo modelį ir braižą kuria treneriai. Mes, kaip už komandos komplektavimą atsakingi žmonės, stengiamės išpildyti jų lūkesčius, atsižvelgti į trenerių norus ir pageidavimus. Norime treneriams surinkti tokius žaidėjus, su kuriais būtų gera ir malonu dirbti viso sezono metu.
– Ties kuriais klausimais bus dirbama likusią vasaros dalį?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad šiai dienai ieškome gynėjo, kuris papildytų esamą mūsų perimetro grandį ir gerai įsilietų į patį kolektyvą. Ieškome combo gynėjo, kuris gali žaisti ir pirmoje, ir antroje pozicijoje.
– Kaip „Ryte“ vyksta pats komandos komplektavimo procesas?
– Kiekvienas klubas turi savo modelį. Mes konsultuojamės su vyriausiuoju treneriu Giedriumi Žibėnu, jo asistentais, Justu Jankausku, klubo skautu Matu Urbonu. Jis atlieka didelį darbą ir puikiai žino, į kokius žaidėjus mes žvalgomės, kokių krepšininkų norime, kokių žaidimo ir charakterio savybių iš jų tikimės. Jeigu reikia tam tikros informacijos, pasikalbame su komandos kapitonu ar kitais mūsų klubo krepšinkais. Taip pat nemažai diskutuojame ir su klubo Valdybos nariais.
– Kokios bendros šios vasaros rinkos tendencijos?
– Visų pirma orientuojamės į savo reikalus. Kaip visada, birželio pradžioje kainos būna pačios aukščiausios, o persiritus į rugpjūčio mėnesį jos pradeda leistis. Mūsų atveju, geriausio kainos ir kokybės santykio galima tikėtis vasaros viduryje ir jos antroje pusėje.
– Kiek reikšmės komandos komplektavimo darbų finiše turės NBA Vasaros lyga?
– Reikia suprasti, kad ji šiemet pasibaigs rugpjūčio 16 d., kada „Rytas“ jau pradeda treniruotes. Neatmetame varianto, kad galime luktelėti, jeigu savo akiratyje turėsime tikrai įdomų žaidėją. Visgi nesinorėtų koncentruotis tik į Vasaros lygą, nors ją akylai stebime ne tik dėl ateinančio sezono komplektacijos.
– Kaip atrodys komandos pasiruošimas sezonui?
– Iš viso yra numatytos 7 kontrolinės rungtynės. 5 iš jų vyks Vilniuje, 2 – Lenkijoje. Pirmosios draugiškos rungtynės Lenkijoje planuojamos rugpjūčio 27 ir 28 d. ir labai džiaugiamės, kad prie to stipriai prisidėjo mūsų partneris „Orlen Lietuva“. Taip pat neatmetame galimybės, kad kontrolinių rungtynių gali būti ir daugiau, kadangi norime būti kuo geriau pasiruošę prieš reguliaraus sezono pradžią.
– Kokį įspūdį palieka varžovų vasaros darbai, su kuriais teks žaisti FIBA Čempionų lygoje ir kokius tikslus joje keliate?
– Burgoso „San Pablo“ du paskutinius sezonus tapo Čempionų lygos nugalėtojais ir tai bus tikrai solidi komanda. Jų sudėtis keičiasi, bet tikrai nesilpnėja ir išlieka orientuota į aukščiausius tikslus.
Oldenburgo „EWE Baskets“ visada turi tęstinumą ir daug žaidėjų klube išbūna po 3–4 metus. Tai solidi komanda, kuri nuolat dalyvauja Vokietijos čempionato atkrintamosiose.
Stambulo „Bešiktaš“ – turbūt labiausiai neprognozuojama ekipa. Kaip Turkijoje dažnai būna, kelios skambios pavardės gali būti būti pasirašomos sezono išvakarėse ar jam jau prasidėjus.
Nors Čempionų lygoje neleidžiame sau galvoti apie konkrečius etapus, tačiau privalome nekartoti praėjusio sezono nesėkmės. Norint to išvengti, visos mūsų mintys turi būti sutelktos tik į artimiausias rungtynes. Norime eiti kuo toliau, o siekiant laimėti tarptautines dvikovas turėsime iki galo kautis su visomis varžovų komandomis. Nedidelis grupės rungtynių skaičius kiekvieno mačo svarbą padidina iki maksimumo, todėl norint pergalių – tam būtina šimtaprocentinė koncentracija, o ypač žaidžiant namuose ir mūsų sirgalių akivaizdoje.
– O kokie „Ryto“ tikslai vietiniame fronte?
– Tikriausiai šioje vietoje nepasakysiu kažko naujo, bet Lietuvos krepšinio lygoje tikslai išlieka tie patys kaip ir pernai – žaisti LKL finale ir kovoti dėl Karaliaus Mindaugo taurės. Tačiau prieš akis dar laukia visas sezonas.
– Sporto direktoriaus pareigas pradėjote eiti sausio pabaigoje. Kaip vertinate pastarąjį pusmetį naujose pareigose ir kaip jaučiatės sugrįžęs į Vilnių?
– Jaučiuosi gerai, o savo darbo pačiam vertinti niekada nesinori. Džiaugiuosi, kad mūsų klubo biuras labai darbingas – visi jauni, darbštūs žmonės, su kuriais malonu darbuotis. Žinoma, jog negaliu nepaminėti ir mūsų klubo Valdybos indėlio, nes vasarą darbas su šiais žmonėmis vyksta tikrai sklandžiai ir efektyviai. Tarpsezonį kartu ieškome geriausių sprendimų sostinės klubui.
Iki naujojo „Betsafe-LKL“ sezono likus kiek daugiau nei mėnesiui, paaiškėjo čempionato tvarkaraštis.
Kadangi šiemet lygoje rungsis 11 ekipų, 2021-2022 m. sezone bus žaidžiama trijų ratų sistema. Pirmuosiuose dviejuose ratuose komandos po kartą susitiks namuose ir išvykoje, o trečiųjų tarpusavio rungtynių šeimininkai buvo nustatyti burtų keliu.
Pirmenybės startuos rugsėjo 18 dieną (šeštadienį), kai sezoną atidarys dvejos tą dieną vyksiančios rungtynės. Pasvalyje 17 val. įvyks „Pieno žvaigždžių“ bei Vilniaus „Ryto“ mūšis.
Po išvykos mačo, namuose vilniečių lauks trejos rungtynės iš eilės – rugsėjo 25 d. „Rytas“ kausis su svečiais iš Šiaulių, spalio 2 d. su Utenos „Juventus“, o spalio 9 d. – sostinėje pasitiks Panevėžio „Lietkabelį“.
Pirmoji grandų – „Žalgirio“ ir „Ryto“ – akistata numatyta lapkričio 7 d. Kaune. Sostinėje dvi geriausios praėjusio sezono komandos susitiks sausio 23 d.
Trečiasis vilniečių ir kauniečių mačas taip pat vyks Vilniuje kovo 28 d.
Visą sostinės ekipos „Betsafe-LKL“ tvarkaraštį rasite čia.
Vilniaus „Rytas“ tęsia rubriką #RytasRetro ir pristato pokalbį su viena ryškiausių visų laikų klubo asmenybių Andriumi Šležu.
Daugiau kaip 3 dešimtmečius Vilniaus krepšinio vėliavą nešusi ir skambiomis pergalėmis vilniečius džiuginusi „Statyba“ 1997 m. susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.
Klubo valdymą perėmė „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupė, naujuoju klubo savininku tapo Gedvydas Vainauskas, o klubo direktoriumi – vienas pirmųjų „Statybos“ žaidėjų Algimantas Ližaitis.
„Statybos-Lietuvos ryto“ pavadinimą pereinamajame sezone turėjęs Vilniaus klubas 1997 m. rudenį pasitiko su 6 naujokais ir vyriausiuoju treneriu Modestu Paulausku. Būtent šis olimpinis čempionas į Vilnių pasikvietė tuomet antroje pagal pajėgumą Lietuvos lygoje (LKAL) žibėjusį 22-ejų puolėją A. Šležą. 10 sezonų „Ryto“ gretose sužaidęs krepšininkas šiandien yra pelnytai įvardinamas kaip viena didžiausių klubo legendų, o jo nuotrauka puošia „Jeep“ arenos palubes.
A. Šležas tiesiogiai prisidėjo prie visų svarbiausių augančio klubo pergalių. Nuo mažytėje VRM salėje iškovotos LKL bronzos iki euforijoje per Europos taurės ir Eurolygos kovas skęstančios „Siemens“ arenos.
Tvirtas ir amžinas „Ryte“ kaip uola. Visuomet stabilus, patikimas, atsidavęs, palaikantis. Jokių skandalų, drausmės pažeidimų, intrigų. Tai tik kelios iš 99 priežasčių, kodėl sirgaliai iki šiol myli ir gerbia A. Šležą.
„Rytasvilnius.lt“ su šiuo metu treneriu Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) dirbančia legenda kalbėjosi apie pereinamąjį „Statybos-Lietuvos ryto“ etapą, organizacijos augimą įprasminančius momentus ir klubo ateitį.
VISI TIKSLAI – ĮGYVENDINAMI
– Kokie jūsų prisiminimai apie pereinamąjį „Statybos-Lietuvos ryto“ sezoną?
– Mano karjeroje tai buvo labai svarbus etapas, nes į Vilnių atvažiavau iš savo gimtojo Joniškio. Mane ten 3 metus treniravo M. Paulauskas, o sulaukęs kvietimo treniruoti „Statybą-Lietuvos rytą“, į Vilnių pasikvietė ir mane.
Nors tada komandai sekėsi ne ypač gerai, man patekti į tokią žinomą organizaciją buvo kažkas tokio. Buvo suburta nauja komanda, atėjo naujas klubo savininkas G. Vainauskas. Buvo suburta labai smagi, draugiška ir ambicinga komanda. Vadovai taip pat turėjo dideles ambicijas ir sugebėjo jas perduoti žaidėjams. Man labai įstrigo amžiną atilsį tuometinio klubo direktoriaus A. Ližaičio kalba. Prieš prasidedant sezonui jis atėjo į treniruotę ir pasakė: „Šita komanda suburta ilgam projektui. Šiais metais mes turime būti treti, kitais metais – antri, o dar kitais – pirmi.“
Mes, žaidėjai, vienas į kitą pažiūrėjome, susižvalgėme. Kai pagalvoji, jo planas buvo teisingas ir įgyvendintas. 2001 m., A. Ližaičiui išėjus amžino poilsio, klubo direktoriumi tapo jaunas ir ambicingas Jonas Vainauskas. Kartais atrodė, kad jo mintys – neįgyvendinamos, bet galutiniam variante įgyvendinta buvo viskas. Tai puikus vadybininkas, derybininkas, palaikęs gerą kontaktą su žaidėjais, kaip, beje, ir jo tėvelis. Visus tuos metus buvau pakliuvęs į superinę organizaciją.
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie sostinės ir koks Vilnius buvo 1997 m.?
– Atvykus iš Joniškio Vilnius atrodė didelis miestas. Tikrai reikėjo kelių mėnesių prisitaikyti. Pati komanda priėmė labai gerai. Mane iš karto „globoti“ apsiėmė Virginijus Sirvydis, kuris buvo komandos kapitonas. Gyvenome šalia vienas kito Karoliniškėse. Kol nepažinojau Vilniaus, jis mane vežiodavo į treniruotes, jautėsi jo didelis noras man padėti. Iki šiol esame geri draugai.
– Kaip pavyko užsitarnauti klubo vadovų, trenerių ir sirgalių pasitikėjimą?
– Žinojau, ko klubas nori iš manęs ir ką turiu jam atiduoti. Nesivaikydavau taškų, dariau tą, ką liepdavo treneris, o prie tam tikrų situacijų vieną kitą tašką įmesdavau ir aš. Žaidėjams keičiantis, o man liekant klube, įgijau balsą rūbinėje, kažkokį savo žaidimo lygį. Tekdavo kažką raminti, kažką subarti, būti tarpininku tarp žaidėjų ir trenerių, eiti kalbėtis apie mūsų norus ir poreikius. Dabar juokinga prisiminti, kad trenerio Vlade Djurovičiaus buvau aprėktas ir išvytas iš jo kabineto. Žinojom, koks jis yra ir buvo mažai procentų, kad toje situacijoje sutarsime (juokiasi).
PUSFINALIS SU „PAMESA“ – ĮDOMIAUSIAS BARJERAS
– Kokie vaizdiniai iškyla pagalvojus apie pirmąjį triumfą LKL čempionate?
– Tai buvo labai gera komanda su ramiuoju Ramūnu Šiškausku, ambicinguoju Arvydu Macijausku, jau patyrusiu Andriumi Giedraičiu, stipriais legionieriais Ericu Elliottu, amžiną atilsį Aleksandru Okunskiu.
Tada finalo serija vyko iki 3 pergalių. Pirmąsias rungtynes pralaimėjome ir pralaimėjome dideliu skirtumu. Bet po to iš eilės iškovojome 3 pergales. Buvo džiaugsmas, kurį sunku nupasakoti. Nežinojome patys, ką ten išdarinėjome. Salėje sugriuvome vienas ant kito, išbėgome į rūbinę, vėl sugriuvome, vėl bėgom į salę. Buvo kažkoks lengvas chaosas, džiaugsmas tryško per kraštus (šypsosi).
– Jums žaidžiant „Ryte“ klubas nuolat augo, stiprėjo. Viena to iliustracijų – beprotiškos Europos taurės atsakomosios pusfinalio rungtynės su Valensijos „Pamesa“, vykusios 2005 m. tuometinėje „Siemens“ arenoje…
– Tais metais buvo surinktas labai geras lietuvių ir legionierių derinys. Robertas Štelmaheris buvo mūsų siela ir tikrai geriausias komandos įžaidėjas. Su savo energija ir noru labai prisidėjo Matthew Nielsenas. Jie buvo mūsų varikliukai ir rūbinėje, ir rungtynių metu. Tas sezonas buvo pradėtas su V. Djurovičium ir jo alinančiomis treniruotėmis. Galima sakyti, kad dėl tų treniruočių intensyvumo ir ilgio buvo perlenkta lazda. Atlaikėme, o po Naujųjų įvyko pasikeitimas – atėjo ramus slovėnas Tomo Mahoričius. Buvo stipriai pasiruošę fiziškai ir su ta banga, su T. Mahoričiaus protu laimėjome pirmąją Europos taurę klubo istorijoje.
Įdomiausias barjeras buvo pusfinalis su Valensija. Buvo visas žvaigždynas – Igoris Rakoševičius, Dejanas Tomaševičius, Fabricio Oberto, Antoine’as Rigaudeau ir kiti. Pirmosios rungtynės vyko Ispanijoje. Sakyčiau, kad atvažiavome būdami per kuklūs. Pralaimėjome paskutinėmis sekundėmis ir patikėjome, kad galime žaisti. Prieš rungtynes Vilniuje buvo labai stiprus užsivedimas, koncentracija. Kas tą sezoną darydavosi „Siemens“ arenoje… Ji tiesiog lūždavo, būdavo kažkoks išprotėjimas. Visada būdavo pilna arena, palaikymas, skanduotės šūksniai – nepakartojami. Net šiurpas eidavo per kūną.
Finale teko žaisti prieš Kozanės „Makedonikos“. Pirmavome gal 26 taškais, bet varžovai „atmetė“ iki 3 taškų. Jeigu atvirai, tada buvo sudrebėję kojos. Tiesiog per anksti atsipalaidavome ir nedaug trūko, kad būtume buvę nubausti. Patekti į Eurolygą iškovojant Europos taurę buvo be galo smagu.
– Užsiminėte apie ypatingą sirgalių palaikymą. Kaip bėgant metams tas palaikymas keitėsi ir kokį santykį su sirgaliais turite dabar?
– Sirgaliai yra neatsiejama krepšinio ir viso sporto dalis. Jie labai svarbūs sportininkams. Ypač prie prastesnių momentų. Aišku, po gražių momentų jie irgi labai pagyvina atmosferą, tada įvyksta dar didesnis užsivedimas. Tarp fanų ir žaidėjų turi būti kontaktas, tarpusavio supratimas. Fanams reikia pergalių, jiems, kaip ir mums, pralaimėjimai yra skaudūs. Sirgaliams visada patiko pasiaukojantys kovotojai. Sirgaliai aukoja savo laiką, investuoja savo pinigus, perka klubo atributiką, bilietus į rungtynes, važiuoja į išvykos rungtynes. Labai malonu, kad jie buriasi į organizuoto palaikymo grupes. „B tribūna“ apskritai jau tapo istoriniu reiškiniu ir aplink save buria tokius žmones, kurie visada atstovės už komandą ir visada ją palaikys.
ATMINTYJE – SPALVINGOS ASMENYBĖS
– Jums teko žaisti su labai daug krepšininkų, kurie būtent „Ryte“ žaidė geriausią savo karjeros krepšinį arba sostinė jiems tapo pakilimo taku. Kurie įsiminė labiausiai ne tik savo žaidimu, bet ir charakteriu?
– Kaip minėjau, mane į Vilnių integravo V. Sirvydis ir didelis ačiū jam už tai. Savo ambicingas kalbas savo žaidimu pateisino A. Macijauskas. Ramiu gyvenimu ir darbais aikštėje savo vertę įrodė R. Šiškauskas. Buvo tikrai smagu tai stebėti ir su visais bendrauti.
Buvo daug legionierių, o man labiausiai patinka komandiniai, kurie atvažiuoja ne darytis statistikos, o padėti klubui. Tokie žaidėjai kaip Chuckas Eidsonas, su kuriuo teko metus pažaisti, yra neeiliniai. Jis tikrai nesivaikė taškų, nors vis tiek jų rinkdavo daug, stengėsi gynyboje, darė viską, kad komandai būtų geriau. R. Štelmaheris, M. Nielsenas, Haris Mujazinovičius, buvo kovotojai, atsidavę klubui ir už tai buvo mylimi. Nesinori kažko užmiršti ir neįžeisti, bet tų žaidėjų buvo tikrai labai daug.
Kalbant apie linksmiausias asmenybes, Tyrone’as Nesby buvo labai atsipalaidavęs vyrukas. Manau, kad jeigu būtų norėjęs, jis NBA būtų žaidęs daug ilgiau. Jam galbūt ir krepšinis, ir ta pati muzika buvo hobis. Kiek žinau, jis dainas įrašinėdavo naktimis ir į treniruotes ateidavo ne visada išsimiegojęs. Bet jis mums labai padėjo savo žaidimo lygiu, energija, užsivedimu. Žaidžiant prieš varžovus visada matydavosi jo piktas veidas, noras laimėti. Komandoje jis būdavo labai linksmas, draugiškas, padainuodavo rūbinėje ir pan. (juokiasi).
– Trenerių ir jų rokiruočių taip pat matėte su kaupu. Prie kurių specialistų buvo žaisti maloniausia, prie kurio – įdomiausia?
– Griežtumu, kaip visada, pasižymi Balkanų specialistai. Pirmas toks buvo mano paminėtas V. Djurovičius. Buvo tikrai alinančios treniruotės ir specifinis bendravimas. Kaip bebūtų, jam vadovaujant mes pralaimėjome tik kartą – jo tėvynėje Serbijoje. Bet atėjus Zmago Sagadinui, Vlade treniruotės nublanko (ilgai juokiasi). Pirmi Z. Sagadino žodžiai buvo tokie: „Pakelkit rankas, kurie esat vedę“. Mes, keli žaidėjai, kurie buvom vedę, pakėlėme rankas. Jis sako: „Kol aš būsiu čia, nematysite savo šeimų“. Buvo tikrai labai sunkios ir ilgos treniruotės – tiek rytinės, tiek vakarinės trukdavo apie 2,5 ar 3 val. Jokio bendravimo, tik rėkimas, maksimalus reikalavimas. Vos spėjame pietus pavalgyti – ir vėl video peržiūros, treniruotės. Aišku, jis viso sezono neišbuvo, bet tiesa ta, kad jeigu išbuvai pas Z. Sagadiną, tavęs Europoje jau neišgąsdins joks treneris.
Labai protingas, intelektualus, bendraujantis ir klausinėjantis treneris buvo Nevenas Spahija. Treniruotės būdavo įdomios, nenuspėjamos. Viena galėjo trukti iki valandos, kitą sykį – 2 val. su rėkimais, kitą kartą – valandą su palaikančiais plojimais ir su pasakymais, kad „šiandien viską gerai atliekate ir nėra tikslo daugiau sportuoti“. Jautėsi komandos susicementavimas, tais metais laimėjome LKL, BBL, gerai žaidėme Eurolygoje.
„RYTAS“ – IKI ŠIOL BRANGIAUSIAS KLUBAS
– Iš komandos pasitraukėte po 2007–2008 m. sezono. Kokios buvo to aplinkybės?
– Aš pats nepasitraukiau. Tada treneris buvo Aleksandras Trifunovičius, prie kurio man žaisti teko mažiau minučių, jis rėmėsi ir labiau pasitikėjo kitais žaidėjais. Po sezono A. Trifunovičių pakeitė Antanas Sireika, o gruodį treneriu tapo Rimas Kurtinaitis. Kiek žinau, A. Sireika norėjo mane pasilikti, bet klubas į mano poziciją jau buvo numatęs kitus žaidėjus – galbūt jaunesnius, geresnius. Toks gyvenimas, nieko čia tokio.
Man pačiam nebuvo jokio noro ar minčių ieškoti kitos komandos, tikrai būčiau likęs. Kam kažką keisti, jeigu čia jautiesi puikiai 10 metų? Kaip bebūtų, labai džiaugiausi už klubą ir Vilnių, kad 2008–2009 m. buvo laimėti visi 5 įmanomi trofėjai. „Rytas“ man iki šiol yra brangiausias, mylimiausias ir labiausiai rūpintis klubas.
– Ar buvo sunku atsisveikinti su didžiuoju krepšiniu?
– Karjeros pabaigoje pirmą kartą tapau legionieriumi ir gerus du metus žaidžiau Čekijoje. Sekėsi tikrai neblogai, o paskutinius kelis sezonus praleidau RKL ir NKL čempionatuose. Nebuvau kažkoks išskirtinis, kad reikėtų specialaus atsisveikinimo. Išėjau ir tiek.
– O kokios mintys kilo stebint Luiso Scolos atsisveikinimą?
– Jeigu būčiau žinojęs, kad taip įvyks, gal nebūtų taip jautru. Bet kai viskas gavosi taip spontaniškai, šiurpas per kūną ėjo kelias minutes. Labai gražus atsisveikinimas – ir iš varžovų, ir iš visų kitų pusių. Taip sustabdyti rungtynes… Aš nebuvau matęs kažko panašaus. Labai jaudinantis momentas. Teko prieš jį žaisti, kai jis rungtyniavo Vitorijos „TAU Ceramica“. Tai superinis, aukščiausio lygio žaidėjas.
– 2008–2010 m. „Ryte“ žaidė dabartinis klubo sporto direktorius Donatas Zavackas. Ką manote apie jį?
– Donatas yra asmenybė su charakteriu. Jis atsiduoda klubui 100 procentų ir visais įmanomais būdais siekia, kad klubas laimėtų. D. Zavackas su klubu laimėjo visus trofėjus, iškovojo ir apgynė LKL čempionų titulą, ko anksčiau klubui niekada nebuvo pavykę padaryti. Taip ir užsitarnaujama pagarba ir meilė, ką D. Zavackas ir padarė.
– Kokią „Ryto“ ateitį matote?
– Rezultatai per dieną neateina. Viskas prasideda nuo pamatų, o pamatai ateina iš Moksleivių lygos. Labai sveikintina, kad nuolat tobulinama jaunimo programa, žaidėjams duodama pasireikšti RKL ir NKL lygose. Visada norėtųsi, kad vyrų komandos lygį pasiektų daugiau jaunimo programos krepšininkų. Kita vertus, nėra taip lengva juos išugdyti, daug kas priklauso nuo medžiagos, kurią treneriai gauna. Daromos nemažos investicijos į jaunimą – kažkas pasiteisins, kažkur bus prašauta. Apibendrinant, tikiu, kad viskas bus gerai.
Už archyvines nuotraukas dėkojame fotografui Alfredui Pliadžiui.
Beveik 40 metų Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) dirbęs ir daugybę talentų išugdęs vienas žymiausių Lietuvos jaunimo trenerių Gintautas Regina nusprendė pailsėti ir realizuoti save kitose veiklose. Tiesa, kaip atskleidė pats krepšinio specialistas, treniravęs tokias Lietuvos krepšinio žvaigždes, kaip Jonas Valančiūnas ir Rimantas Kaukėnas, paskutinio taško savo profesijoje dar neskuba dėti ir galbūt ateityje turėsime galimybę ir toliau išvysti trenerį prie šoninės linijos, dalinant nurodymus jauniesiems krepšinio talentams: „Kol kas neįvardinčiau, kad baigiau trenerio karjerą, tiesiog noriu šiek tiek pailsėti, skirti laiko šeimai, susidėlioti mintis, pasimėgauti kitomis veiklomis.“
Praėjusį sezoną su perspektyviausiais VKM šešiolikmečiais Moksleivių krepšinio lygos (MKL) finalo ketverto varžybas pasiekęs treneris vadovavo ir Vilniaus „Ryto“ klubo jaunimo sistemos komandai „Rytas-MRU-VKM“, kuri varžėsi Regionų krepšinio lygoje (RKL) bei buvo vos per žingsnį nuo 4 stipriausių B diviziono ekipų.
Krepšinis neatitolo nuo G. Reginos net priėmus sprendimą pailsėti – šią vasarą treneris gavo kvietimą atvažiuoti į krepšinio stovyklą Nidoje „Team97 Nida Camp 2021“ padirbėti su jaunimu: „Negalėjau atsisakyti, visada smagu sudalyvauti tokiose stovyklose bei prisidėti prie jaunųjų krepšininkų tobulėjimo, todėl gavęs kvietimą nedvejodamas sutikau.“
Būtent stovyklos metu patyręs strategas rado laiko vilniauskm.lt svetainei ir papasakojo apie savo ilgą kelią krepšinyje, pasidalino mintimis apie trenerio darbo ypatybes, ryšį su jaunimu bei pateikė įžvalgas apie Lietuvos krepšinio sistemą. Visą karjerą profesionaliai į savo darbą žiūrėjęs treneris atskleidė, kad pirmieji žingsniai šioje profesijoje buvo nelengvi: „Savotiškai net turi užduoti klausimą sau nuo ko pradėti, ką vaikus mokinti, todėl normalu, kad iš pradžių buvo blaškymosi dėliojant treniruočių planus“, – prisimindamas savo pirmąsias treniruotes sakė G. Regina.
– Kaip krepšinis atsirado jūsų gyvenime?
– Aš buvau aktyvus, judrus vaikas ir sportas man apskritai patiko, ne tik krepšinis. Anksčiau, kai nebuvo jokių pagundų sėdėti prie kompiuterio, jaunimas didžiąją dalį laiko praleisdavo lauke, žaisdami futbolą, krepšinį ar net ledo ritulį žiemos laikotarpiu. Vėliau, 5-oje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes savo gimtajame miestelyje Stakliškėse. Iš karto labai patiko, nors tais laikais dar nebuvo atskiro krepšinio trenerio, užsiėmimus vesdavo bendrojo fizinio lavinimo mokytojas Pranas Kundrotas, tačiau jis buvo labai aktyvus ir jaunatviškas. Tuo metu nebuvo sporto mokyklos, tačiau dalyvaudavome varžybose, atstovaudami savo vidurinę mokyklą rajono pirmenybėse. Taip pat teko žaisti ir Prienų rajono rinktinėje, kur rungtyniaudavome prieš kitų vietovių ekipas.
Mano pomėgis krepšiniui vis stiprėjo ir atsirado noras toliau tą tęsti. Vėliau studijuodamas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, taip pat žaidžiau krepšinį, o pabaigus studijas iš karto pradėjau dirbti treneriu 1980 metais.
Esu dalyvavęs ir legendinio Lietuvos krepšinio klubo „Statyba“ dublerių komandos atrankoje. Gavau kvietimą sudalyvauti peržiūroje, bet tais laikais mažo ūgio žaidėjams buvo labai sudėtinga pakliūti į sudėtį ir dažniausiai tokio tipo krepšininkai būdavo „atkabinami“.
– Ar jūsų trenerio karjera prasidėjo būtent Vilniaus krepšinio mokykloje?
– Taip. Kadangi gerai baigiau mokslus, gavau laisvą pasirinkimą, kur įsidarbinti, nes tais laikais būdavo paskiriama po studijų, kur turi važiuoti dirbti. Aš buvau paskirtas dirbti vienoje iš Vilniaus rajono mokyklų bendrojo fizinio lavinimo mokytoju, bet man prie širdies buvo krepšinio trenerio darbas. Tais pačiais metais po studijų baigimo atėjau į Vilniaus krepšinio mokyklą kalbėtis dėl galimybės dirbti ir tuometinis laikinai direktoriaus pareigas einantis Leonardas Makauskas suteikė tokią galimybę.
– Kokie didžiausi iššūkiai buvo pradedant dirbti treneriu, kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo suprasti nuo ko pradėti apskritai, kadangi kai pats treniruojiesi treneris tau duoda užduotis, tau viską paaiškina, tačiau, kai esi studentas, treniruočių procesas yra visiškai kitoks negu su mokyklinio amžiaus vaikais. Savotiškai net turi užduoti klausimą sau nuo ko pradėti, ką juos mokinti. Todėl normalu, kad iš pradžių buvo ir blaškymosi dėliojant treniruočių planus. Tiesa, tais laikais jauni treneriai gaudavo bendras programas, kuriose buvo nurodyta pagal vaikų amžių kokių įgūdžių juos mokyti. Tas iš tiesų gelbėdavo ir buvo savotiškas instruktažas.
Taip pat, bendraudavau ir su patyrusiais VKM treneriais tokiais, kaip buvęs „Statybos“ žaidėjas Eduardas Kairys, šviesaus atminimo Juozas Mateika. Klausinėdavau jų, kaip jie dirba, ką akcentuoja treniruočių procese, pats papildomai domėjausi, nebijojau eksperimentuoti, nes pedagoginiame institute buvome labiau ruošiami, kaip bendrojo fizinio lavinimo treneriai, kas iš pradžių tikrai atsiliepė, bet pamažu įsivažiavau.
– Kas Jums labiausiai patinka ugdant jaunuosius krepšininkus? Kas yra didžiausia motyvacija šiame darbe?
– Man didžiausia motyvacija yra tada, kai išleisdamas laidą matai, kad žaidėjai progresuoja nuolatos, dalyvauja aukšto rango varžybose, puikiai pasirodo, laimi čempionatus. Man tai visuomet buvo stimulas, kad būti nugalėtojų komanda, turėti tokį mentalitetą. Savo darbe visuomet siekiu šio tikslo nežiūrėdamas, kiek tam reikia atiduoti laiko, įdėti daugiau darbo, kad pasiekti rezultatą. Malonu matyti, kai žaidėjai kviečiami į įvairaus amžiaus rinktines, garsina tiek Vilniaus, tiek Lietuvos vardą.
– Per savo ilgametę trenerio karjerą esate išugdęs ne vieną garsų krepšininką. Tiesa, tik nedaugelis tampa profesionalais.
– Susideda daug niuansų ruošiant jaunimą. Pavyzdžiui, mano 1-ajai, 1969 metų gimimo laidai buvo labai sunku, nes atsikuriant Lietuvos valstybei nutrūko visi čempionatai, reikėjo laiko, kol vėl bus pastatyta sistema. Iš 1973 metų laidos Tomas Rimkus yra žaidėjas daugiausiai pasiekęs krepšinyje. 4 metais jaunesnių grupėje daugiau iškilo krepšininkų, kurių ryškiausias yra Rimantas Kaukėnas. Esu prisidėjęs ir prie daugelio kitų žaidėjų tokių, kaip Antanas Kavaliauskas, Jonas Valančiūnas, Regimantas Miniotas, Laurynas Birutis, Margiris Normantas, Einaras Tubutis ir kiti. Aš tikiuosi, kad mano prisidėjimas jiems padėjo kylant į aukštesnį lygį bei labai už juos džiaugiuosi.
– Esate treniravęs ir legendinę Vilniaus „Statybą“. Gal galite papasakoti apie šį etapą?
– Teko treniruoti. Porą kartų šią komandą buvo bandoma atgaivinti. 2001-2002 metais ekipą prikėlė buvę „Statybos“ veteranai ir gavau kvietimą būti vyriausiuoju treneriu. Būtent tuo metu teko treniruoti Antaną Kavaliauską. Iš pradžių jis buvo jaunimo komandoje, po to buvo perkeltas į pagrindinę vyrų komandą, o vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti ir žaisti.
Vėliau komandą buvo mėginama atkurti antrą kartą 2011 metais. Ekipa egzistavo porą sezonų, per kuriuos spėjome užfiksuoti neblogų rezultatų bei patekome į Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) finalą.
– Grįžtant prie VKM, per ilgą laikotarpį dirbote su daug kolegų bei tuo pačiu matėte daug jaunimo. Jūsų manymu, kokia kryptimi žengia VKM?
– Pati specifika keičiasi, kadangi sovietmečiu mokykla vadinosi olimpinio rezervo mokykla ir viskas buvo orientuota tik į aukštą meistriškumą – jeigu žaidėjas nepasirenkamas į pagrindinę komandą, jaunimas tiesiog paleidžiamas nuo treniruočių. Šiais laikais krepšinio mokykla turi dvi kryptis: viena kryptis yra meistriškumas, kita dėmesį skiria vaikų užimtumui. Pastaruoju atveju, jei žaidėjas neturi tiek gabumų, kad būti labai aukšto lygio sportininku, treniruotės nėra nutraukiamos ir auklėtinis toliau lieka krepšinyje. Kitų didelių skirtumų aš neįžvelgiu, darbo specifika išlieka ta pati, galbūt keičiasi pats krepšinis, darbo metodika ir krūviai, bet pati kryptis yra pastovi. Toliau ruošiami žaidėjai rinktinėms bei Vilniaus miesto pagrindinei komandai „Rytui“.
– Jūsų nuomone, kokios yra svarbiausios priežastys, leidžiančios pasiekti profesionalo lygį?
– Pirmiausia yra gebėjimai, žaidėjo talentas. Krepšinis šiuo metu yra pasiekęs labai aukštą lygį, kitos šalys labai stipriai vejasi vadinamąsias krepšinio valstybes. Prieš porą dešimtmečių buvo labai didelis skirtumas tarp stipresnių ir silpnesnių šalių rinktinių, bet laikui bėgant jis mažėja. Didėja konkurencija apskritai. Taip pat, norint jaunam sportininkui pasiekti aukštą lygį labai svarbu didžiulė motyvacija, tvirtas charakteris. Pavyzdys yra Jonas Valančiūnas, kurio gabumai, charakteris ir atsidavimas darbui lėmė jo sėkmę bei puikius rezultatus. Tai yra sudedamosios dalys, nuo kurių priklauso žaidėjo galimybės. Yra daug žaidėjų, kurie turi puikią darbo etiką, yra labai motyvuoti, bet galbūt trūksta fizinių galimybių ar to pačio talento žaisti dar aukštesniame lygyje.
– Į Vilnių žaidėjai neretai dar labai jauname amžiuje atvyksta treniruotis. Pats ryškiausias pavyzdys Jonas Valančiūnas. Ar buvo tokių situacijų, kai jaunimui reikėjo padėti ne tik treniruojantis, tačiau ir kasdieniame gyvenime?
– Jei žaidėjas į mano komandą atvažiuoja iš kito miesto, tai aš automatiškai jaučiuosi už jį atsakingas ir turiu atlikti ne tik trenerio pareigą, bet iš dalies net kaip ir tėvo. Domėtis, kaip jam sekasi, kas nesiseka, tiesiog pasikalbėti, padėti, išsiaiškinti ar nieko netrūksta, nes tu prisiimi už jį atsakomybę. Greičiausiai pats jauniausias žaidėjas, atvažiavęs į Vilnių treniruotis buvo Darius Tarvydas, kuriam tuo metu buvo 12 metų. Tokio amžiaus vaiką atvežus į kitą miestą, ypač pradžioje, kol jisai pripranta, susipažįsta su supančia aplinka, reikalinga visapusiška pagalba ne tik trenerio, bet ir visos komandos. Į tai aš kreipdavau labai didelį dėmesį, kad ir komandos draugai vilniečiai pasirūpintų ir padėtų atvykusiam žaidėjui geriau jaustis. Būdavo ir tokių pavyzdžių, kad jei savaitgaliais atvykę žaidėjai neišvyksta namo, komandos draugai juos pasikviečia į savo namus pas savo šeimas. Emociškai būdavo sudarytos sąlygos, kad jie nesijaustų vieniši.
– Kalbant apie pačią Lietuvos krepšinio sistemą, kurios dalimi esate jau daugelį metų, rezultatų prasme matomas nuosmukis. Galbūt jūs įžvelgiate vietų, kur reikėtų pokyčių?
– Kaip minėjau pradžioje pokalbio, anksčiau būdavo gairės ir programa, kuria vadovaujantis buvo dirbama. Šiuo metu to nėra Lietuvos mastu bendrai apibrėžta, kad visi treneriai, atsižvelgiant į vaikų amžių, dirbtų su specifiniais įgūdžiais, kuriuos turi įgauti vaikai. Kaip treneris tą pasieks – kokiais pratimais, čia jau yra trenerio kūryba, bet mano nuomone bendros gairės turėtų būti. Turi būti apibrėžtas reikalingas krūvis ir rungtynių skaičiai, kurie būtų aiškiai moksliškai įrodyti, diskutuojant su medikais bei fizinio rengimo treneriais. Tokio bendrumo trūksta, nes mokyklos atskirai, kuriasi savo programas ir pagal jas dirba. Bendra programa manau padėtų ir jauniems treneriams, tik pradedantiems dirbti.
– Jūsų nuomone, ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama pačių trenerių kvalifikacijos kėlimui?
– Aš manau, kad seminarai turėtų būti labiau konkretūs, atsižvelgiant, su kokio amžiaus vaikais dirba treneriai, nes šiuo metu jie yra visiems bendro pobūdžio. Šioje vietoje svarbu atskirti mokomąją medžiagą reikalingą jauniems vaikams ir vyresniems. Žinoma, seminarų apskritai turėtų būti daugiau nei jų yra dabar.
Kitas labai svarbus dalykas, kad patys treneriai būtų linkę domėtis, kaupti žinias, tobulinti savo metodikas. Galbūt ne visi treneriai į savo darbą žiūri preciziškai, svarbu neužmigti ant laurų ir nenustoti tobulėti. Čia yra lygiai tas pats, kas su žaidėjais – metai iš metų turi kelti savo meistriškumą, nes krepšinis nestovi vietoje.
– Ko palinkėtumėte tiek jauniesiems krepšininkams, tiek treneriams dirbančiais su jais?
– Keičiantis gyvenimo sąlygoms, joms gerėjant pastebiu, kad daugeliui sportininkų pritrūksta motyvacijos. Jeigu žaidėjas nusprendžia siekti krepšininko karjeros, jis turi būti labai motyvuotas, visą laiką turi save kontroliuoti. Sportininko kelyje labai svarbu ne tik pačios treniruotės, bet ir mityba, poilsis, režimas – visas paketas. Jaunimui palinkėčiau atidumo, savikontrolės, daugiau reiklumo iš savęs. Aš pastebiu labai dažnai, jog dabar jei žaidėjui kažkas nepavyksta neretai jis nori tą kaltę suversti ant kitų – trenerių, komandos draugų. Ieško priežasčių pirmiausiai ne savyje, kodėl aš gaunu mažai žaidimo laiko, ką aš turiu pagerinti, ką turiu padaryti, jog tapčiau lyderiu. Jaunimas kartais nusprendžia eiti kitu keliu, kaltę suverčiant aplinkai. Manau, kad žaidėjai turėtų būti savikritiškesni.
Na, o treneriams palinkėčiau kantrybės, nes jos kuo toliau, tuo labiau reikia. Iš tikrųjų spaudimas treneriams yra didžiulis, bet žinoma reikia suprasti, kad čia yra toks darbas, kur reikalingas rezultatas, nesvarbu ar tai klubo, ar rinktinės, ar krepšinio mokyklos lygmuo. Mūsų darbe vertinamos pergalės, pasiekimai, išugdyti sportininkai, tai norėčiau palinkėti kantrybės ir užsispyrimo bei nenuleisti rankų jei kažkas nepavyko.
– Dabar greičiausiai turėsite daugiau laiko ir kitoms veikloms – ką mėgstate veikti laisvalaikiu be krepšinio?
– Veiklų gali būti visokių. Pažįstamų rate daugelis kalba, kad dabar treneris nuolatos žvejos. Aš mėgstu žvejoti, tai mano vienas iš geriausių atsipalaidavimo būdų, kuris padėdavo atitrūkti ir nuo krepšinio. Žvejodamas aš pailsiu nuo krepšinio, išvalau mintis nuo susikaupusių negatyvių emocijų, tai man labai padėdavo, kai aš dirbdavau.
Žinoma, nuo krepšinio visiškai nenutolsiu, man patinka stebėti viską – tiek vyrų, tiek moksleivių krepšinį. Nesiruošiu užsidaryti tarp keturių sienų ir visiškai pabėgti nuo šios sporto šakos. Aš stebėsiu jaunus žaidėjus, tiek buvusius auklėtinius, tiek besitreniruojančius pas kitus kolegas. Man įdomu, kaip jie tobulės, ar pasieks rezultatą.
Praėjusį sezoną prie Vilniaus „Ryto“ prisijungęs 26-erių Rokas Gustys ateinantį sezoną rungtyniaus kitoje komandoje. Sostinės klubas bendru sutarimu nutraukė sutartį su 206 cm ūgio vidurio puolėju.
„Mes vertiname Roko norą rungtyniauti Vilniuje ir taip, kaip jis atsakingai laikėsi reabilitacijos proceso, tačiau dabar turime išsiskirti. Linkime jam didelės sėkmės kitoje komandoje“, – sako „Ryto“ sporto direktorius Donatas Zavackas.
Aukštaūgis sostinės ekipoje sužaidė devynias „Betsafe-LKL“ rungtynes, bet sezoną buvo priverstas nutraukti dėl patirtos peties traumos. Praėjusį sezoną R.Gustys vidutiniškai pelnė po 6,6 taško, atkovojo 3,6 kamuolio ir rinko 7,3 naudingumo balo.
Prieš naująjį sezoną Vilniaus „Ryto“ partnerių šeimą papildė naujas prekės ženklas. Sostinės klubas dėl bendradarbiavimo sukirto rankomis su sveikuoliškais užkandžiais „ME2U“.
2019 m. įkurtas prekinis ženklas dar augantis rinkoje. „ME2U“ yra orientuotas į visus, aktyvų laisvalaikį mėgstančius žmones, valgančius sveikus užkandžius. Naujieji „Ryto“ partneriai ateityje planuoja plėsti savo produktų kategorijas.
„Džiaugiamės bendradarbiavimo su stipriausia Vilniaus sporto organizacija pradžia. Patys esame „Ryto“ gerbėjai ir manome, kad mūsų produktas „ME2U“ yra labai tinkamas „Ryto“ klubui ir aktyvų laisvalaikį mėgstantiems žmonėms. Tikimės, jog partnerystė bus ilgalaikė ir ateityje tik stiprės“, – teigia „ME2U“ prekės ženklo atstovė Aistė Anciukevičė.
Nuo ateinančio sezono „Ryto“ komandos nariams po treniruočių jėgas atgauti padės būtent „ME2U“ produktai, o šia nauja partnerystės sutartimi džiaugiasi ir sostinės klubo direktorius Justas Jankauskas.
„Tai naujai užsimezgusi partnerystė, dėl kurios labai džiugu, nes „ME2U“ darbuotojai yra dideli krepšinio gerbėjai. Šį bendradarbiavimą veda panašios vertybės – aktyvus ir sveikuoliškas gyvenimas bei sportas, todėl tikimės, kad ši partnerystė ateityje taps ilgalaikė“, – kalbėjo J.Jankauskas.
Sausio pabaigoje prie Vilniaus „Ryto“ prisijungęs Rapolas Ivanauskas kitą sezoną tobulės kitur. Vilniaus klubas nepratęsė sutarties su 23-ejų metų puolėju.
Sostinės klubas R.Ivanauskui linki sėkmės bei toliau stebės šio krepšininko progresą.
„Dėl didesnio žaidimo laiko, šiuo metu geriausios galimybės tobulėti Rapolui yra kitoje komandoje. Suprantame ir jį – tai toks žaidėjas, kuris į treniruotes visada ateina pirmas ir išeina paskutinis. Tikrai dėkojame jam už šį laiką sostinėje“, – aiškino „Ryto“ sporto direktorius Donatas Zavackas.
208 cm ūgio puolėjas „Betsafe–LKL“ pirmenybėse per 22 rungtynes vidutiniškai rinko po 3 taškus, 1,7 atkovoto kamuolio bei iš toli atakavo 50 proc. tikslumu.
Vilniaus „Ryto“ gynėjų grandį papildė rezultatyviausias „Betsafe–LKL“ krepšininkas. Prie sostinės komandos jungiasi 27-erių įžaidėjas Vaidas Kariniauskas.
„Džiaugiuosi, kad esu čia ir esu laimingas. Keli kriterijai, kurie nusvėrė pasirinkimą – pirmiausia šeima, kuri norėjo likti Lietuvoje. Antras ir labai svarbus – treneris, kuriuo aš tikiu ir jau kalbėjau su juo keletą valandų. Man patinka jo vizija, stilius, kaip jis dirba ir valdo komandą – tai žaidėjų treneris. Ir aišku lygis, kuriame aš noriu būti ir dėti dar didesnį žingsnį savo karjeroje.
Tikiuosi, kad būsite arenoje, tam nesutrukdys pandemija ir mes padarysime viską, kad ši komanda rastų savo žaidimą ir aš kovosiu kiekvienose rungtynėse. Todėl labai lauksime jūsų palaikymo“, – apie prisijungimą prie „Ryto“ kalbėjo V.Kariniauskas.
Kėdainiuose sezoną pradėjęs 199 cm ūgio gynėjas, užtikrintai žaidė ir persikėlęs į Utenos ekipą. Įžaidėjas buvo buvo vienas iš pagrindinių komandos vedlių bei pateko į simbolinį „Betsafe–LKL“ penketą. V.Kariniauskas iš viso sužaidė 28-erias rungtynes ir rinko po 16,6 taško, 6,2 rezultatyvaus perdavimo, 3 atkovotus kamuolius Ir 17,6 naudingumo balo.
„Po gero sezono Utenoje, Vaidui tai puiki galimybė dar labiau atsiskleisti ir kelti savo karjerą į viršų. Tikrai džiaugiamės jo atvykimu į sostinę. Vaidas yra toks žaidėjas, kurio fizinės galimybės bus naudingos mūsų komandai ne tik puolime, bet ir gynyboje“, – teigia „Ryto“ sporto direktorius Donatas Zavackas.
Po 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vėl į Lietuvos rinktinę pakviestas krepšininkas gynė jos garbę Europos čempionato atrankoje. Per dvi sužaistas rungtynes V.Kariniausko vidurkiai siekė po 12,5 taško, 3 atkovotus kamuolius, 4 rezultatyvius perdavimus bei 13 naudingumo balų.
Įžaidėjas per savo karjerą taip pat yra rungtyniavęs Graikijoje, Italijoje, Rumunijoje bei Bosnijoje ir Hercogovinoje.
Naujam sezonui besiruošiančios Vilniaus „Ryto“ jaunimo komandos įgauna vis ryškesnius kontūrus. Vasarai persiritus į antrąją pusę, #RytasYouth pakalbino jaunimo programos vadovą Mindaugą Noreiką, „Perlo Energijos“ strategą Edviną Justą ir „Ryto-MRU-VKM“ trenerį Karolį Čyžių.
Trenerių štabuose – pastiprinimai
Pristatydamas jau nuveiktus ir dar laukiančius vasaros darbus, M. Noreika akcentavo procesui atsidavusius „Ryto“ sistemos trenerius ir kitas svarbias pozicijas, kurias pavyko sustiprinti.
Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaisiantį „Perlą Energiją“, kaip ir praėjusį sezoną, treniruos Edvinas Justa.
„Formuodami trenerių štabus išlaikėme didžiąją dalį specialistų ir pasipildėme trūkstamomis figūromis. Edvinas su „Perlu Energija“ dirba du sezonus ir nuspręsta išlaikyti tęstinumą. Man imponuoja jo atsidavimas, reiklumas. Kitą kartą jis noro turi net per daug, bet man geriau pristabdyti nei raginti. Edvinui ir toliau asistuos Ignas Pagalys. Džiaugiamės, kad pavyko pasiekti susitarimą su buvusiu klubo žaidėju, šiuo metu treneriu dirbančiu Sauliumi Kuzminsku. Mano nuomone, fizinis rengimas yra labai svarbi žaidėjų ugdymo ir rezultato siekimo dalis. Ši atsakomybė patikėta fizinio rengimo treneriui Ugniui Savickui. Puikiai kineziterapeute dirbanti Agnė Jonkutė toliau rūpinsis žaidėjų sveikata“, – pristatydamas „Perlo Energijos“ trenerių flangą kalbėjo jaunimo programos vadovas.
„Šiuo metu žaidėjai savo dėmesį skiria individualiam meistriškumo kėlimui, kiti atstovauja jaunimo rinktinėms, o grupinės treniruotės ir pasiruošimas sezonui prasidės rugpjūčio 2 d. Komandos pagrindas išliks toks pats. Tuo pačiu norisi pasidžiaugti, kad pavyko pasipildyti keletu labai talentingų jaunuolių, kurie, tikimės, svariai prisidės prie komandos rezultatų“, – kalbėjo „Perlo Energjia“ treneris E. Justa.
Tuo metu „Ryto-MRU-VKM“ komandai, kuri žais Regionų krepšinio lygos (RKL) B divizione, vadovaus Karolis Čyžius.
Su komanda nuo šiol reguliariai dirbs fizinio rengimo treneris – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) studijas baigęs Gabrys Sadaunykas.
„Dėkoju daug jaunimo krepšiniui atidavusiam ir paskutinius du sezonus su „Ryto“ jaunimo komanda dirbusiam Gintautui Reginai. Norime auginti ne tik žaidėjus, bet ir trenerius. Karolis yra jaunas ir perspektyvus treneris, puikiai pažįstantis 2004 ir 2005 m. gimusius krepšininkus, kurių pagrindas ir žais RKL komandoje. Labai džiaugiamės, kad didelę patirtį sukaupęs treneris Algirdas Milonas sutiko asistuoti Karoliui. Žinome, kad Algirdas dirbdamas asistentu bus autoritetas žaidėjams ir geras mentorius K. Čyžiui. Tikime, kad toks jauno ir patyrusio trenerio duetas bus sėkmingas ugdant klubo žaidėjus. Manau, krepšininkams neužtenka vienos fizinio rengimo treniruotės per savaitė, todėl džiaugiuosi, kad nuo šiol fizinio rengimo trenerį turėsime viso proceso metu“, – kalbėjo M. Noreika.
„Dabar vaikinukai dirba su fizinio parengimo treneriu. Rugpjūtį jie su savo MKL komandomis važiuos į sporto stovyklas, o pirmąsias grupines treniruotes planuojame paskutinę rugpjūčio savaitę. Kol kas turime išplėstinį kandidatų sąrašą ir nesame „uždarę“ sudėties. Yra žaidėjų „ant dvyliktuko ribos“ ir žiūrėsime, kiek jie pridėjo per vasarą“, – sakė „Ryto-MRU-VKM“ treneris K. Čyžius.
Kaip prasmingai praleisti likusią vasarą?
Visi pašnekovai vieningai sutaria – vasarą jauniesiems vilniečiams labiausiai reikia gerinti savo fizinį pasiruošimą.
„Svarbiausia yra bendrauti su savo treneriu ir su juo tartis dėl galimų stovyklų ir papildomų krūvių. Kalbant apie jaunus vilniečius, patarčiau jiems vasarą kažkiek pailsėti nuo kamuolio ir stiprinti kūnus, „užkrauti“ juos fiziškai. Aišku, 2–3 savaites lavinti individualius įgūdžius galima ir tą reiktų daryti. Tačiau atletiškumo Lietuvos krepšininkuose tikrai norėtųsi matyti daugiau, todėl jaunimo komandų fizikai ir dedame svarbų akcentą“, – kalbėjo M. Noreika.
„Galbūt techniškam žaidėjui nereikia važiuoti į individualių įgūdžių stovyklą ir jam geriau sustiprėti fiziškai. Kitam žaidėjui, kuris fiziškai stiprus, gal kaip tik trūksta tam tikrų įgūdžių. Nemanau, kad į stovyklas reiktų važinėti „kiaurą“ vasarą. Reikia atrasti laiko ir poilsiui, kad atstatytum fizines ir emocines jėgas. Jeigu mes kalbame apie „Perlą Energiją“ ir jaunus žaidėjus, tokie krepšininkai gauna mėnesį poilsio. Jiems viena kokybiška savaitės trukmės stovykla yra tikrai pakankamai. Aišku, jeigu prieš ir po jos palaikai formą individualiai“, – savo nuomone pasidalino E. Justa.
„Visiškai kamuolio, kaip ir elementaraus poilsio nuo krepšinio, irgi negalima išsižadėti, bet pagrindinį fokusą dėčiau į atletiškumą. Dabar tam yra sudarytos tikrai geros sąlygos ir klubo žaidėjai treniruojasi su fizinio rengimo treneriu. Mano nuomone, fiziškumas yra žaidėjo pagrindas tarsi pamatas namo statyboje, – pastebėjo K. Čyžius.
Didelis dėmesys žaidėjų motyvacijai
Kokio profilio žaidėjai turi daugiausiai galimybių praverti „Ryto“ jaunimo komandų, o vėliau ir reprezentacinės ekipos duris?
„Pasigendu žaidėjų tvirtais charakteriais, tokių norėtųsi matyti kuo daugiau“, – atviravo M. Noreika.
„Labai didelį dėmesį skiriame perspektyvumui, kiek žaidėjas gali atsiduoti treniravimui. Aišku, labai svarbu žaidimo skaitymas ir sprendimų priėmimas. Tikrai neatmetame ir stebime dabartinius krepšininkų rezultatus, bet perspektyva yra vienas svarbiausių dalykų, į ką kreipiame dėmesį“, – sako E. Justa.
„Stebime žaidėjų motyvaciją – kaip jie leidžia laiką, ar suteikdami jam šansą padarysime gerą investiciją klubui? Nėra žaidėjų, kurie neturėtų ką tobulinti. Bet jeigu jis turi motyvaciją, darbinę etiką, toks žaidėjas turi potencialo geresniu žaidėju“, – savo kolegai pritaria K. Čyžius.
Paklausus, koks artėjantį sezoną galėtų būti „Ryto“ jaunimo komandų braižas, pašnekovai tvirtino, kad svarbiausia – ugdyti žaidėjų kūrybiškumą ir gebėjimą dideliame greityje priimti teisingus sprendimus.
„Greitas krepšinis su galimybe žaidėjams patiems priimti sprendimus. Mūsų tikslas – atskleisti krepšininkus, jų kūrybiškumą, ugdyti jų gebėjimą skaityti situacijas. Turim turėti tam tikrus rėmus, taisykles, bet turim palikti laisvę ir galimybę improvizuoti, kad jaunas krepšininkas galėtų augti“, – pastebi E. Justa.
„Esame sutarę, kad RKL ir NKL komandos turi turėti vientisą braižą, o kai kurios detalės niuansai, žinoma, gali skirtis. Tikrai nesiruošiame žaidėjų galvas užkrauti taktikomis. Reikia sudaryti parankias situacijas, kad žaidėjai vystytųsi, – kalba K. Čyžius. – Dabar krepšinis labai greitėja ir yra du kertiniai momentai – žaidėjų atletiškumas ir geras sprendimų priėmimas žaibiškame greityje.“
Jaunimo programos vadovas M. Noreika vasarą aktyviai bendrauja ne tik su treneriais, bet ir „Ryto“ sporto direktoriumi D. Zavacku. Pasak „Perlo Energijos“ ir „Ryto-MRU-VKM“ trenerių, tai dar labiau skatina tvarią jaunimo integraciją į vyrų krepšinį.
„Tai reiškia daugiau bendravimo, daugiau komunikacijos tarp trenerių, žaidėjų, daugiau pamatuotų sprendimų. Jeigu pagrindinėje „Ryto“ komandoje kasmet įsitvirtina bent vienas jaunuolis, tai jau yra sveikintina. Turnyrinėje lentelėje turime tikslą patekti tarp 8 stipriausių. NKL čempionate labiausiai norime būti konkurencingi ir kovoti su visomis komandomis“, – sakė E. Justa.
„Tokie žingsniai tikrai prideda solidumo visai jaunimo programai. Visi treneriai bendrauja, diskutuoja, ieško geriausių sprendimų. Kuo daugiau žmonių veikia ta pačia kryptimi, tuo daugiau toje kryptyje yra jėgos. Aš, kaip treneris, nemėgstu pralaimėti. Pirmoje vietoje – tobulėjimas, bet komanda turi eiti laimėti, ne tik pasižaisti. Tikslas RKL čempionate – iškovoti kuo daugiau pergalių, įtraukiant kuo daugiau žaidėjų“, – užbaigė K. Čyžius.
Naujajam krepšinio sezonui besiruošiantis Vilniaus „Rytas“ rikiuoja ne tik žaidėjų, bet ir rėmėjų gretas. Sostinės klubas pasirašė partnerystės sutartį su vienu didžiausių Lietuvos prekybos tinklų „Norfa“.
Nuo pirmosios 1997 m. metais Vilniuje atidarytos parduotuvės, šiuo metu „Norfa“ valdo jau virš 150 prekybos centrų visoje Lietuvoje, o iš jų – 22 sostinėje.
Prekybos tinklas taps sidabriniu sostinės klubo rėmėju, o sugrįžimu į „Ryto“ partnerių šeimą džiaugiasi ir prekybos tinklo „Norfa“ atstovai.
„Su krepšinio rėmimu dirbame jau apie 10 metų – kadaise pradėjome nuo bendradarbiavimo su sostinės klubu ir dabar džiaugiamės vėl sugrįžę. Norime padėti „Rytui“ ir ateinančiame sezone palinkėsime siekti kuo daugiau pergalių“, – sako „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis.
„Norfos“ prekybos tinklo ir Vilniaus klubo bendradarbiavimo svarbą pabrėžia ir „Ryto“ valdybos pirmininkas Darius Gudelis.
„Tikrai džiugu, kad į „Ryto“ rėmėjų gretas grįžta ilgametis partneris. Derybose lemiamą įtaką turėjo klubo teikiamų reklaminių pozicijų nauda ir matomumas televizijoje bei socialiniuose tinkluose. Tikimės, kad augsime kartu ir mūsų bendradarbiavimas vėl bus ilgalaikis“, – teigia sostinės klubo valdybos pirmininkas.
Su „Ryto“ klubu ir anksčiau bendradarbiavusi bendrovė „Norfos mažmena“ yra viena iš dinamiškiausiai besivystančių mažmeninės prekybos bendrovių Lietuvoje. Lietuviškų prekių gausa pasižymintis tinklas kasmet plečiasi ir demonstruoja stabilius finansinius rezultatus.
Naujam sezonui aktyviai besiruošiantis Vilniaus „Rytas“ kviečia prisiminti turtingą klubo praeitį ir pristato rubriką #RytasRetro.
„Labai didžiuojamės ir džiaugiamės garbinga Vilniaus krepšinio istorija, kurią dar 1964 m. pradėjo kurti „Statybos“ vyrai. Manome, kad istorija turi svarbų ryšį su dabartimi. Siekiant naujų pergalių, mes visada galime atsiremti į mūsų herojus, pasisemti iš jų patirties, įkvėpimo ir naujų jėgų“, – sako „Ryto“ direktorius Justas Jankauskas.
Pirmoji #RytasRetro dalis skirta „Statybos“ ištakoms, kurios siekia praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Pirmaisiais krepšinio entuziasto ir trenerio Antano Paulausko 1964 m. įkurtos „Statybos“ namais tapo Naujamiestyje, Vytenio gatvėje esanti sporto salė.
(J.Rimkus tupi viduryje su kamuoliu rankose)
„Tai buvo labai jauki salytė ir vilniečiai labai ją mylėjo. Per rungtynes balkonai ir parteris užsipildydavo „iki ausų“. Žmonės sėdėdavo prie pat aikštės linijų. Ten kažkokiu būdu sugebėdavo sutilpti tūkstantis vilniečių“, – prisimindamas pirmuosius „Statybos“ žingsnius su šypsena pasakoja ilgametis klubo žaidėjas Juozas Rimkus.
Istorine tapusi sporto salė savo paskirtį atlieka iki pat šių dienų. Šį birželį čia vyko Lietuvos moksleivių krepšinio lygos U12 čempionato finalas, kuriame dėl trofėjaus kovojo Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) ir Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) jaunieji krepšininkai.
„Pas mus nėra blogų vaikų. Jie visi geri, tik reikia juos truputį pastūmėti, parodyti jiems tinkamą kelią, kad jie galėtų pakilti aukštyn“, – pozityviai apie naująją kartą atsiliepia J. Rimkus.
Prie profesionalaus Vilniaus krepšinio ištakų tiesiogiai prisilietęs pašnekovas įsitikinęs – vilniečiai myli krepšinį, o pats svarbiausias dalykas – šimtaprocentinis žaidėjų, trenerių ir visos Vilniaus bendruomenės atsidavimas ir tikėjimas savo miesto klubu.
Dukart Lietuvos čempionu su „Statyba“ tapęs J. Rimkus išskirtinio pokalbio metu pasidalino prisiminimais apie klubo susikūrimą, kalbėjo apie ateities galimybes bei jaunimo ugdymo svarbą.
– Kokia „Statybos“ susikūrimo istorija? – pradėjome pokalbį su J. Rimkumi.
– Viskas prasidėjo nuo trenerio A.Paulausko, kuris turėjo labai stiprią ambiciją Vilniuje sukurti pajėgią krepšinio komandą. Žinoma, norint suburti profesionalų komandą, reikėjo rasti finansavimą, kad žaidėjai galėtų visą savo laiką skirti krepšiniui ir treniruotųsi dukart per dieną. A. Paulauskui pavyko gauti įtakingų žmonių palaikymą ir reikalai pajudėjo pirmyn.
A. Paulauskas apskritai buvo labai ambicinga asmenybė. Jis visada rasdavo būdų ir kelių, kaip pasiekti savo tikslą. Jis buvo ne tik treneris, bet ir puikus krepšinio vadybininkas. Jo organizaciniai sugebėjimai – tikrai ypatingi. Treneris ieškojo galimybių pamatyti, kaip sportuoja ir dirba NBA klubai. Manau, tokių žmonių klube turime ir dabar. Tokie žmonės krepšiniui labai reikalingi.
(J.Rimkus stovi dešiniajame kampe)
– Kaip pats atsidūrėte Vilniuje ir „Statyboje“?
– A. Paulauskas žaidėjų ieškojo pačiame Vilniuje, visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Jau tuomet jaunimo krepšinis buvo matomas ir treneriai tikrai žinojo perspektyviausius moksleivius ir sekdavo jų žaidimą. Mane 1964 m. pakvietė prisijungti mano žemietis Rimantas Endrijaitis ir A. Paulauskas. Jie pasakė labai paprastai – staigiai sėdi į mašiną ir važiuoji į Vilnių. Taip čia ir atsidūriau (šypsosi).
– Kokie krepšininkai „Statyboje“ žaidė pirmuose sezonuose?
– Kaip pirmuosius tikrus „statybininkus“ galėčiau įvardinti R. Endrijaitį, Mykolą Karnišovą, Jurą Kaziūną, Gracijų Naujiką. Eduardą Kairį, Rimą Girskį, Romą Ancevičių, Algimantą Riauką, Algį Radžiukyną, Olegą Moisejenką, Algimantą Ližaitį, Česlovą Daugėlą, Eduardą Kriščiūną, Henriką Petrauską. Maždaug tokia buvo pirmoji kapela, iš kurių, deja, pusės šitoje žemėje jau nebėra.
– Kur ir kokiomis sąlygomis gyvenote?
– Žaidėjai įvairiose miesto vietose buvo apgyvendinti bendrabučių kambarėliuose. Aš pradžioje su dar 3 studentais gyvenau tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) bendrabučiuose prie Neries. Tiesa, vėliau persikėliau pas R. Endrijaitį. Dar vėliau gavau bendrabutį dabartinėje Švitrigailos g.
– O kur vyko pirmosios „Statybos“ treniruotės ir rungtynės?
– Naujamiestyje esančioje Vytenio gatvėje. Tai buvo labai jauki salytė ir vilniečiai labai ją mylėjo. Per rungtynes balkonai ir parteris užsipildydavo „iki ausų“. Aišku, salytė nedidelė, žmonės sėdėdavo prie pat aikštės linijų. Ten kažkokiu būdu sugebėdavo sutilpti tūkstantis vilniečių (šypsosi).
– Nuo 1971 m. „Statyba“ pradėjo žaisti Vilniaus sporto rūmuose. Kas įstrigo iš to laikotarpio?
– Pamenu rungtynes su Kijevo komanda. Mes ilgą laiką atsilikinėjome, bet sugebėjome juos pasigauti ir galiausiai laimėjome. Po tos pergalės žiūrovai kapitaliai „nušlavė“ visą barą (juokiasi).
– Aukščiausias „Statybos“ pasiekimas – 1979 m. SSRS čempionato bronza. Kur tuo metu buvote ir ką atsimenate apie šį titulą?
– Tuo metu klubo treneriu jau dirbo R. Endrijaitis. Nors jau nebuvau komandoje, palaikiau gerus santykius su žaidėjais ir treneriu. Labai džiaugiausi, kad komandai pavyko sužaisti tokį gerą sezoną. Labai žavėjausi Algimantu Paviloniu, kuris man iš tos bronzinės komandos paliko didžiausią įspūdį. Labai jį vertinu ir kaip krepšininką–kovotoją, ir kaip dorą žmogų. Aišku, toje komandoje buvo ir kitų labai gerų krepšininkų – tas pats Jonas Kazlauskas, Vytenis Andriūnas ir kiti. Tai buvo labai smagi ir įsimintina pergalė pačiam klubui ir visam miestui.
– Ar sekate dabartines klubo aktualijas?
– Visų pirma, labai smagu, kad pastaruoju metu, „Rytą“ perėmus naujiems savininkams, veteranai vėl sulaukia dėmesio, yra kviečiami į rungtynes, kitus renginius. Džiugu, kad dabartiniai klubo savininkai gerbia „Statybos“ istoriją, laiko ją svarbia dabartinio klubo dalimi.
Kalbant apie dabartį, reiktų ieškoti būdų, kaip jauniems krepšininkams sudaryti tokias sąlygas, kad jiems net nekiltų noras išvažiuoti kažkur kitur. Pas mus nėra blogų vaikų. Jie visi geri, tik reikia juos truputį pastūmėti, parodyti jiems tinkamą kelią, kad jie galėtų pakilti aukštyn.
– Kas jaunimo ugdyme jums atrodo svarbiausia?
– Labai svarbu paruošti individualiai pajėgius žaidėjus. Pirmiausia vaiką reikia išmokti valdyti kamuolį, savo kūną ir protą. Tik po to gali galvoti apie taktikas, schemas ir derinius. Tas pats Luka Dončičius neturi ypatingo kūno, bet jį valdo žvėriškai gerai. Panašiomis temomis tenka pasikalbėti su J. Kazlausku, Mindaugu Špoku ir, mano galva, dabar link to individualumo einame ir mes. Jeigu turėsi individualiai stiprų žaidėją, jis gerą rezultatą pasieks ir dirbdamas komandoje.
Mums reiktų daugiau dėmesio skirti perdavimų kokybei. Jeigu būčiau treneris, labiau akcentuočiau perdavimus nuo žemės. Perimti tokius kamuolius yra žymiai sunkiau nei tiesius perdavimus. Arba dar vienas pavyzdys – kamuolį aukštaūgiams į baudos aikštelę reikia „įvesti“ irgi ne bet kaip ir ne bet kada, o tada, kada jiems patogu tą kamuolį priimti. Reikia atrasti momentą, kai aukštaūgiai įkirtinėja, yra „eigoje“. Atrodo, kad tai smulkmenos, bet jos labai svarbios.
– Kaip manote, kokio tipo treneriai dabar mums reikalingiausi?
– Reiktų rasti aukso vidurį. Treneris neturėtų siekti pergalių vien tik savo rėkimu Vis tik vaikų jautrumas trenerio žodžiams gali būti labai įvairus. Treniravimas ir jaunimo ugdymas apskritai yra labai subtilus, sudėtingas ir atsakingas darbas.
– Ką manote apie dabartinį „Ryto“ trenerį Giedrių Žibėną?
– Jis man labai imponuoja. Jis juk taip pat atėjo iš moksleivių krepšinio. Matosi, kad treneris dabar tikrai yra savo vietoje ir mėgaujasi savo darbu.
– Kas, pasak jūsų, lemia lietuvių iš kartos į kartą perduodamą meilę krepšiniui?
– Manau, didžiausią postūmį davė 1937 m. laimėtas Europos krepšinio čempionatas. Krepšinį į Lietuvą atvežė Amerikos lietuviai ir tai yra pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti. Kai iš Rygos grįžusius čempionus Joniškio traukinių stotyje pasitiko minia sirgalių, tapo aišku, kad krepšinis Lietuvoje įsitvirtino kaip sportas „numeris vienas“.
– Jūsų sūnus Tomas taip pat sėkmingai save atrado krepšinyje – žaidė toje pačioje „Statyboje“, dabar užima aukštas pareigas FIBA organizacijoje. Turbūt dėl jo jums labai smagu?
– Prieš pandemiją jis dirbo FIBA būstinėje Šveicarijoje, o dabar daugiausiai dirba iš namų. Tomas neseniai grįžo iš Olimpinės atrankos Kanadoje. Jis savo darbą atlieka gerai ir dėl to yra vertinamas. Galiu didžiuotis, kad sūnus visus savo darbus atlieka sąžiningai, iš širdies ir iki galo.
– Kaip įsivaizduojate „Rytą“ ateityje ir ko norėtumėte palinkėti sostinės klubui?
– Labai linkiu, kad „Rytas“ visada kovotų iki galo. Nesvarbu, prieš kokį varžovą žaidžia. Galbūt rezultatas nebus visada teigiamas, bet žiūrovams patinka miestui atsidavę žaidėjai ir treneris.
Už archyvines nuotraukas „Ryto“ klubas nuoširdžiai dėkoja fotografui Alfredui Pliadžiui ir J. Rimkui.
Sostinės jaunimo sistemoje lieka 18-metis Matas Narvilas. Jaunasis krepšininkas ateinantį sezoną gins Vilniaus „Perlo Energijos“ garbę.
Praėjusiame sezone 200 cm ūgio krepšininkas buvo rezultatyviausias „Rytas–MRU–VKM“ žaidėjas Regionų krepšinio lygoje. Puolėjas sužaidė 19 rungtynių ir jose vidutiniškai pelnė po 12,3 taško, atkovojo 2,4 kamuolio bei rinko 10,8 naudingumo balo.
„Labai džiaugiamės Mato progresu, tikime jo perspektyva ir matome, kiek darbo jis įdeda treniruočių procese. Smagu, jog dar vienas talentingas žaidėjas jungiasi prie mūsų jaunimo komandos“, – kalbėjo „Perlo Energijos“ vyr.treneris Edvinas Justa.
M.Narvilas prie sostinės jaunimo piramidės prisijungė 2019 m. ir atstovavo „Ryto“ jaunimo ekipai 2020 m. vykusiame Eurolygos jaunimo atrankos turnyre.
Pirmadienį paaiškėjo ateinančio FIBA Čempionų lygos reguliaraus sezono tvarkaraštis. Pirmoji Vilniaus „Ryto“ dvikova numatyta spalio 6 d., išvykoje sostinės ekipa susikaus su Oldenburgo „EWE Baskets“.
Namuose vilniečiai spalio 19 d. susikaus su Burgoso „San Pablo“, o lapkritį „Ryto“ laukia du mačai su Stambulo „Besiktas“. Išvykoje vilniečiai su Stambulo ekipa susitiks lapkričio 2 d., o svečius iš Turkijos sostinėje priims lapkričio 17 d.
Gruodžio 13 d. „Ryto“ laukia namų akistata su Oldenburgo komanda, o reguliarujį sezoną vilniečiai gruodžio 21 d. išvykoje užbaigs dvikova su „San Pablo“.
Geriausiai grupėje pasirodžiusi ekipa iš karto pateks į kitą etapą, o antrą ir trečią vietas užėmusios komandos kausis įkrintamųjų turnyre dėl šanso patekti tarp 16 stipriausių klubų.
Vilniaus „Rytas“ atsisveikino su du sezonus sostinėje rungtyniavusiu 27-erių įžaidėju Doviu Bičkauskiu. 2019 m. prie sostinės klubo prisijungęs 191 cm ūgio gynėjas žais kitoje komandoje.
„Norime pasakyti ačiū už du paskutinius sezonus „Ryto“ komandos spalvas gynusiam Doviui, kuris yra labai didelis kovotojas aikštelėje. Linkime jam didelės sėkmės kitoje karjeros stotelėje“, – kalbėjo sostinės klubo sporto direktorius Donatas Zavackas.
Čempionų lygoje gynėjas per 6 rungtynes rinko po 6,2 taško, 2,2 atkovoto kamuolio, 2,5 rezultatyvaus perdavimo bei 5,3 naudingumo balo.
D.Bičkauskis praėjusiame „Betsafe–LKL“ sezone per 20 minučių fiksavo 7,1 taško, 2 atkovotų kamuolių, 3,5 rezultatyvaus perdavimo ir 8,8 naudingumo balo statistiką.
Trečiadienio popietę Šveicarijoje įvyko 2021-2022 m. FIBA Čempionų lygos sezono burtų traukimo ceremonija. Savo varžovus sužinojęs Vilniaus „Rytas“ rungtyniaus H grupėje.
Trečiame burtų krepšelyje buvę vilniečiai grupių etape varžysis su du kartus iš eilės Čempionų lygą laimėjusia Burgoso „San Pablo“, Stambulo „Bešiktaš“ ir Oldenburgo „EWE Baskets“.
Čempionų lygos komandos kausis 8 grupėse po 4 komandas. Geriausiai grupėje pasirodžiusi ekipa iš karto pateks į kitą etapą, o antrą ir trečią vietas užėmusios komandos kausis įkrintamųjų turnyre dėl šanso patekti tarp 16 stipriausių klubų. Čempionų lygos reguliaraus sezono kovos startuos spalio 4 dieną.
Nauji veidai Vilniaus „Ryto“ jaunimo sistemoje. Prie Vilniaus „Perlo Energijos“ jungiasi du, Regionų krepšinio lygos patirties ir talento turintys, vilniečiai – Gytis Valickas ir Augustinas Kiudulas.
2020-2021 m. Moksleivių krepšinio lygos (MKL) sezone G.Valickas pateko į vaikinų grupės simbolinį penketą, o A.Kiudulas buvo išrinktas į MKL U18 finalo ketverto simbolinį penketuką.
„Gytis yra apgaulingas jaunuolis. Galbūt jis atrodo ramus, bet šis vaikinas turi gerą atletiškumą. Gytis įtemptose žaidimo situacijose jaučiasi užtikrintai ir visas užduotis atlieka maksimaliai. Jis yra vienas iš tų kylančių žaidėjų, kuris myli šį sportą ir dar bando atrasti save didžiajame krepšinyje“, – apie vaikiną pasakojo „Ryto“ sistemos vadovas Mindaugas Noreika.
197 cm ūgio G.Valickas praėjusiame RKL sezone, atstovaudamas Vilniaus „Rivilę“, pasižymėjo po 11,9 taško, 3,3 atkovoto kamuolio ir 10,7 naudingumo balo.
„Augustinas per paskutinius metus nemažai patobulėjo ir tapo viena iš pagrindinių komandos figūrų. Jis kasdien įdeda daug darbo, turi tvirtą kūną ir gali žaisti per kelias pozicijas. Kovingas žaidėjas, kuris išlaiko gerą balansą tarp kovingumo ir ramumo aikštelėje“, – pridėjo M.Noreika.
17-metis A.Kiudulas savo debiutiniame RKL sezone „Rivilės“ ekipoje pelnydavo po 9,7 taško, atkovodavo po 4,3 kamuolio bei rinkdavo 10 naudingumo balų.
„Labai džiaugiamės, kad šie talentingi jaunuoliai, demonstruojantys puikius rezultatus, prisijungs prie mūsų jaunimo komandos. Tikimės, kad Gytis ir Augustinas įneš svarų indėlį į komandinius pasiekimus, o mes jiems padėsime tobulėti individualiai ir kelti savo meistriškumo lygį“, – apie vaikinų prisijungimą kalbėjo „Perlo Energijos“ vyr.treneris Edvinas Justa.
Visose Vilniaus „Ryto“ piramidės komandose rungtyniavęs ir sostinėje nuo mažens augęs 23-ejų Karolis Giedraitis atsisveikina su „Ryto“ klubu.
Regionų krepšinio lygoje 2015 m. su „Ryto“ jaunimo komanda debiutavęs vilnietis kasmet dėdavo žingsnį į priekį. Jau kitą sezoną į Nacionalinę krepšinio lygą persikėlęs ir tris metus Vilniaus „Perlo Energijoje“ praleidęs gynėjas 2018-2019 m. sezone buvo vienas pagrindinių komandos vedlių. K.Giedraitis pelnė po 17,8 taško, atliko 3,8 rezultatyvaus perdavimo bei rinko 14,3 naudingumo balo.
Gynėjas pagrindinėje „Ryto“ komandoje debiutavo 2019-2020 m. sezone ir per 19 sužaistų mačų vietiniame fronte vidutiniškai rinko po 3,1 taško.
„Karolis yra sunkiai dirbantis krepšininkas, tikras vilnietis, kuris užaugo „Ryto“ sistemoje. Kaip jaunam žaidėjui, jam reikia kuo daugiau žaidybinio laiko, tad geresnės galimybės Karoliui progresuoti ateinantį sezoną bus kitoje ekipoje. Sakome ačiū jam už visus šiuos metus ir ateityje lauksime sugrįžtant į Vilnių“, – sako „Ryto“ sporto direktorius Donatas Zavackas.
Prieš 2020-2021 m. sezono startą, 194 cm gynėjas buvo paskolintas Pasvalio „Pieno žvaigždėms“. Per 33 „Betsafe–LKL“ rungtynes K.Giedraitis fiksavo 8,2 taško, 2,2 rezultatyvaus perdavimo ir 6,7 naudingumo balo rodiklius.
Komandos paveikslą kitam sezonui dėliojantis Vilniaus „Rytas“ puolėjų grandyje išlaikė vieną savo lyderių. Sostinės ekipa pratęsė sutartį su 30-mečiu Ivanu Buva.
Vasario viduryje į Vilnių atvykęs kroatas greitai įsiliejo į komandą ir pritapo jos žaidimo schemose.
Debiutiniame „Betsafe–LKL“ sezone 208 cm ūgio puolėjas fiksavo 14,1 taško, 5,8 atkovoto kamuolio ir 1,3 rezultatyvaus perdavimo rodiklius. Pagal naudingumo balus (vid. 15,2) I.Buva buvo naudingiausias krepšininkas „Ryto“ gretose.
„Pradėdami komplektaciją džiaugiamės pratęsdami sutartį su tokio lygio žaidėju kaip Ivanas ir žinome ko iš jo tikėtis. Stengsimės dar labiau išryškinti stipriąsias Ivano savybes, kurių jis turi tikrai daug, – apie puolėją kalbėjo „Ryto“ vyr.treneris Giedrius Žibėnas. – Ivanui tai yra pirma komanda, kurioje jis tęsia savo karjerą antrus metus iš eilės, pažinodamas miestą ir komandos struktūrą jis galės dar labiau susitelkti į savo žaidimą ir atvyks čia su misija vesti komandą į pergales. Mes, savo ruožtu, stengsimės tęsti komplektacijos darbus.“
I.Buvos karjera – labai spalvinga, o „Rytas“ tapo pirmuoju klubu, kuriame krepšininkas liko antrą sezoną. Prieš atvykdamas į Vilnių aukštaūgis yra žaidęs Ispanijoje, Turkijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Italijoje bei Kinijoje.
„Esu labai laimingas likdamas Vilniaus „Ryte“ ir kitą sezoną. Visi kartu sunkiai treniruosimės, kad ateinančiais metais fanams galėtume padovanoti daug gražių pergalių“, – šiuo sprendimu džiaugėsi kroatas.
